Monday, 15 June 2020

Kas keleri metai Raudondvario gimnazijoje organizuojami respublikiniai jaunųjų prozininkų konkursai, skirti atminti rašytojui Vladui Dautartui, kurio gimtinė – už keleto kilometrų esantis Šilelio kaimas. Rašytojas yra išleidęs 20 knygų paaugliams ir suaugusiems. Nuotykių apysaka „Žydrieji jungos“ įtraukta į 5-6 klasių literatūros programą. Ne viename kūrinyje lyriškai vaizduojama panemunės (tėvų sodyba buvo prie pat Nemuno) gamta, amatininkų buitis. Šiemet, minint 93-ąjį rašytojo gimtadienį, jaunieji kūrėjai turėjo parašyti 4 miniatiūras tema „Žmogus gamtoje, gamta žmoguje“. Tai talpaus žanro kūrinėliai turbūt pasirinkti todėl, kad ir pats rašytojas mėgo šį žanrą, buvo išleidęs lyrinių miniatiūrų rinkinį „Klevo lapas, rasos lašas“. Pasiūliau Augustei Stonytei ir Liepai Butnoriūtei (abi iš 6c kl.) išbandyti rankos miklumą ir parašyti keletą miniatiūrų. Manau, kad mergaitėms tikrai pavyko „užfiksuoti“ kai kurias kasdienybės akimirkas. Gaila, kad konkursas dėl karantino buvo nukeltas, ką tik pasiekė raštas, kad šiais mokslo metais jau ir neįvyks. Tačiau siūlau svetainės skaitytojams paskaityti bent po vieną (Liepa parašė 5, o Augustė 4 miniatiūras) kūrinėlį (beje, miniatiūra – trumpo žanro kūrinys).
Birutė Mozurkevičienė

20200615

Augustė Stonytė „Saulės laida“
Lengvai žingsniuoju per vešlią žolę skardžio link. Šis vakaras toks tylus, net vėjo šlamesio nelikę. Lėtai priėjusi „pasaulio kraštą“ šlumšteliu ant minkštų žalių patalų ir nuleidžiu kojas. Prieš mano akis leidžiasi saulė, užleisdama vietą karaliauti vakarui. Žvelgiu į padūmavusį slėnį, tas puikiai pažįstamas kalvas ir mano akys patvinsta liūdesiu. Saulės likučiai spigina tiesiai į veidą, lyg norėdami kažką pasakyti…
Dangų užlieja raudonis, taip pat paliečia ir mane, nors to ir nereikia – veidas paraudęs nuo ašarų. Tai paskutinis vasaros vakaras ir aš tai jaučiu. Staiga pasigirsta tylus paukščių čiulbėjimas. Jų skleidžiama melodija tokia pažįstama, jog jaučiu, kad tai mano sielos giesmė. Nugręžiu žvilgsnį nuo saulės spindulių ir pažvelgiu į netoliese augantį ąžuolą. Tai vešlus, tamsiai žalias, šešėliuose rymantis galiūnas, kurį kadaise pasodinau su tėčiu. Atsistojau ir nuėjau į pavėsį po medžiu, kad galėčiau ir toliau stebėti saulės laidos nutviekstą raudoną dangų iš toliau. Po mano kojomis čežėjo jau keli nukritę lapai, menantys artėjantį rudenį.
Pasibaigę mano ašarų ištekliai vėl pasipildė – sraunūs upeliai tekėjo skruostais ir aš negalėjau paaiškinti kodėl. Galbūt todėl, kad paskutinis vasaros saulėlydis būna pats įstabiausias gamtos reiškinys, sukeliantis tiek daug liūdno džiugesio…
Liepa Butnoriūtė „Sveikata alsuojantis pavasaris“
Mažais žingsneliais į Smiltynę skuba pavasaris. Augalai pradeda žydėti, pušys skleisti „naujai atgimusio” miško kvapą, pievų lopinėliai – žaliuoti. Tai suteikia Smiltynei dar daugiau grožio. Močiutės sode taip pat pašoka jazminų daigeliai, žilvičiai pasidabina pūkuotais pumpurėliais džiugindami aplinkinių akis. „Išsineria“ čiobreliai iš seno rūbo ir taip skleidžia malonų kvapą, gali net „užuosti jų purpurinės spalvos dvelksmą“. Paukščiai sugrįžta į savo gimtinę. Šylant orams, pamažu prasideda turistų ir poilsiautojų sezonas. Smiltynė dar „plaukioja” ramybėje, bet pavasario spygtelėjimas ją jau pradeda žadinti iš gilaus miego. Išlindusi saulelė iš padebesių iš naujo nuauksina kopų smėlį, taip pradžiugindama žmones. O jie čia dažniausiai atvyksta dėl sveikatos, prie jūros – gryniausias, sveikiausias oras, aukštų pušų galybė leidžia sielai „pakilti” iki debesų ir įkvėpti gryno, prisotinto jodo jūrinio oro. Atgimstančios gamtos fone toks jausmas aplanko ir mane, bendraujančia su mylimąja močiute.