Pirmadienis, 20 kovo 2017

Kovo 17 dieną Raudondvario gimnazijoje (Kauno rajonas) vyko šeštasis Respublikinis jaunųjų prozininkų konkursas, skirtas rašytojo Vlado Dautarto premijai laimėti. Džiugu, kad sėkmė šiame konkurse lydėjo 7d klasės mokinę Airiką Juškytę, kuri vertinimo komisijai pateikė 6 pasakas, parašytas per pastaruosius trejus metus. Airikai buvo paskirta trečioji premija.

170320a

170320b

Raudondvario gimnazija organizuoja Vlado Dautarto konkursus todėl, kad rašytojas yra gimęs šalia Raudondvario esančiame Šilelio kaime, labai mėgo tų apylinkių gamtą, nuolat sugrįždavo į gimtinę, kai jau gyveno Vilniuje. V. Dautartas yra išleidęs 18 knygų, o jo „Žydrieji jungos“ įtraukti ir į mokyklines programas. Konkursą remia rašytojo šeima – sūnus režisierius Julius Dautartas, Kauno miesto Vaižganto literatūros muziejus, žurnalai „Naujoji Romuva“ ir „Pašvaistė“, poetas Petras Palionis, Aurelijos Makūnienės fondas (globoja talentingus vaikus). Šiemet baigiamajame renginyje dalyvavo 23 5-8 klasių kūrėjai ir 21 – 9-12 klasių. Vertinimo komisijos nariai kalbėjo apie kiekvieno mokinio kūrybą, taip pat paklausinėjo, kaip rašantiesiems „ateina“ temos, problemos. Prieš apdovanojimo ceremoniją vyresnieji konkurso dalyviai vyko į Šilelio kaimą uždegti žvakutę V. Dautarto gimtinėje, o jaunesniesiems buvo organizuota ekskursija į Raudondvario dvarą. Gidas įdomiai papasakojo, kuo šis dvaras išsiskiria iš kitų dvarų, esančių Lietuvoje. Konkurso dalyviams ir juos ruošusiems mokytojams buvo įteikti Padėkos raštai ir atminimo dovanėlės, o pirmų – trečių vietų laimėtojams – Lietuvos Respublikos Seimo Padėkos ir premijos.
Ir pabaigai – viena iš šešių Airikos pasakų. Linkiu ir toliau jaunajai kūrėjai stvertis už žodžių, nes tik jie geriausiai nusako žmogaus būseną.

Birutė Mozurkevičienė

Laiškas ant beržo tošies
Seniai seniai mano proproprosenelė gyveno gražiojoj Lietuvėlėj ir savo auselėm girdėjo šią istoriją, kurią tuojau papasakosiu.
Vienoje Lietuvos girioje augo jaunas baltu kamienėliu ir mažais žaliais lapeliais besipuošiantis berželis. Kartą per tą girią takeliu rinkdama miško gėrybes linksmai žingsniavo jauna našlaitėlė. Ji buvo labai gero ir linksmo būdo. Mergaitė svajojo parašyti laišką savo mirusiai motulei. Našlaitė pastebėjo berželį,- jo liemenėlis buvo baltas kaip mamos išausta drobė, – sustojo ir susimąstė. Po to greitai nubėgo, bet, kaip greitai nulėkė, taip greitai ir grįžo nešina gabalėliu anglies.
Mergaitė jau seniai buvo sugalvojusi, ką parašys laiške motulei. Bet… ji neturėjo nei ant ko, nei su kuo rašyti ir nežinojo, kas tą laišką perduotų mylimai motulei. Tad dabar sugalvojo parašyti laišką ant balto berželio kamieno. Kaip sumanė, taip ir padarė. Priėjo prie berželio, atsiklaupė ir pradėjo rašyti:

Liūdesio, vienatvės,
Kupiniausios akys.
Mano kasdienybė -
Didelė stiprybė.

Kai tavęs man trūksta,
Ašaros išsprūsta…
Man tavęs ilgu…
Kada būsime kartu?

Aš tavęs pasigendu,
O namuos tylu, ramu.
Juodu apdaru vilkiu,
Labai ilgai tavęs gedžiu…
Berželis buvo dar labai jaunas, todėl ir jo kamienas buvo visai liaunutis, tad našlaitės laiškas ant berželio kamieno netilpo. Medelis augo augo kiekvieną dieną. Augo berželis, augo ir našlaitėlė. Ji kiekvieną dieną ateidavo ir toliau rašydavo laišką motulei, bet vieną kartą našlaitė nebepasirodė.
Galbūt ilgesio ašaros išgraužė akis ir rudenį išskrido su paukščiais. Galbūt svajojo ir virto ramune… Galbūt vargelio priaugo sulig kalneliu ir ant jojo užmigo užmigo visiems laikams.
Beržas toliau augo, o jam augant raidės bluko, pamažu virto juodomis juostomis. Nuo to laiko praėjo šimtas ir daugiau metų, kol vėjo palaužtas medis virto.
Niekas nežinojo, ar rašytas laiškas pasiekė motulę, žinome tik tai, kad beržo tošis šiandien yra tokia, jog kadaise ant jos našlaitė rašė laišką motulei.