Trečiadienis, 4 liepos 2018

Dar ankstyvą pavasarį popieriaus lape nugulė pagrindinės „Sniego Gniūžtės“ idėjos vasaros stovyklai. Mintis inspiravo Agnės Matulaitės knygos pavadinimas „Žali sausainiai“. Dažnai gyvenime kažko nežinome, bijome savo jausmų ir nedrįstame būti netobulais.Ruošiantis tokio pobūdžio stovyklai negali iki galo žinoti, kaip kiekvienas patiriminis metodas bus priimtas ir paveiks dalyvį, taučiau atsakymus gali gauti tik tada, kai išdrįsti juos išbandyti.
Birželio 18 d. ankstyvą rytą atviromis širdimis ir degančiu noru, kad mums viskas pavyktų, atvykome į Požerūnų malūną Tauragės rajone. Ruošėmės dalyvių sutikimui. Buvo svarbu, kad nuo pirmos atvykimo minutės jie pajaustų, jog čia yra ypač laukiami. Skambant dainoms apie arbatą simboliškai vaišinome žalia arbatėle.

20180704b

Kai pirmą kartą bendrai susėdome pievelėje, iš dalyvių galėjome jausti nerimą ir viduje kylančius klausimus. Skubėjome kuo greičiau kurti „Žalių sausainių“ receptus, kad jie susipažintų, atrastų bendrumo jausmą, kuris padėtų tapti reikalingu. Ieškojome bendrų sąlyčio taškų kurdami „naujus miestus”. Vakaro renginyje išsitraukėme „drąsos dėžę“ ir vieni kitus palaikydami atskleidėme savo ne talentus. Užbaigę programą,po vidurnakčio, jaukiai kalbėjomės apie praleistą dieną rinkdami dienos „razinas iš sausainių“.
Antradienio rytą, dar gerokai iki žadintuvo, skubėjome į kiemelį sudėlioti dalyviams skirtų vardinių puodelių. Su gniužtukais, kurie groja gitaromis, buvome sutarę, jog šioje stovykloje skambės „ramusis žadintuvas“. Pasklidusi muzika, slaptos dovanos ir pižamomis vilkintys dalyviai asociatyviai sužadino mintį, jog stovyklavėtėje sukurta Kalėdų dvasia. Klausydamiesi ryto garsų bei varlių „kvarteto“, gerdami arbatą -pabudome. Nuobodžiauti ir ilsėtis nebuvo kada. Kęsčių bendruomenės namuose su darbuotojomis Pranute ir Inesa, dalyviai kepė ir gražino meduolius,o su dailininke Vilma gamtoje patyrė Plenero teikiamą malonumą, kurdami kilimėlius, kuriuos pavadinome „Super namais“. Abi edukacijos skirtingos, tačiau pripildytos šilumos ir švelnumo. Ramybės jausmas nuvedė pabūti ne tik su savimi ir savo mintimis, bet ir padėjo išgyventi kūrybos proceso malonumą. Teatro improvizacijos, žaidimai „Misija neįmanoma“ ir „Sleidai“ padėjo formuoti mažąsias grupeles. Drąsiai galime teigti, kad šiek tiek „apskrudome“.
Trečiadienio rytą, kartu su mokytojomis Lina, Regina ir Inesa, pabudome jausdamos dienos laukimo nerimą. Kiekviena asmeniškai žinojome savo dienos užduotis. Turėjau tikslą, jog šią dieną mano „Sniego Gniūžtės“ komandos nariai kartu su dalyviais išgyventų ypatingai. Dabar jau galiu teigti, jog tai buvo pati dvasingiausia stovyklos diena. Aš beprotiškai tikėjau, kad tylos žygis mums pavyks. Nuo pat pradžių visų akyse buvo ryžtas ir noras, kad kiekvienam pasisektų.Einant vorele vieni kitus drąsinome ir palaikėme neverbaline kalba. Kai sustodavome ir susėsdavome pievoje, pro smilgų kyšančias viršunes galėjai stebėti dalyvių palinkusias galvas prie savo užrašinių, į kurias tarsi dalgio skruodžiamos pradalgėsnugulė jų svajonės.

20180704a

20180704c

Pagaugai ėjo nugara stebėdami pakilusių gervių pulką, švelnaus vėjo glostomas medžių viršūnes, čirškiančių žiogų garsus, mūsų kojomis sudrumsto upelio čiurlenimą ir žydinčias pievas. O labiausiai šilumos pripildė dalyvių transliuojamos emocijos. Kaip seniai tai buvau patyrusi. Kai dalyvius užrištomis akimis parvedėme į stovyklavietę , jų išsirikiavę laukė tėvai, kurie taip pat turėjo užduotį -tyliai paimti savo vaiką už rankų ir nusivesti ant dukros ar sūnaus sukurto kilimėlio, dar vadinamo „ Super namais“. O kai tėvai nuo vaikų akių nuėmė raiščius, nuotaikos termometro stulpelis pakilo iki džiaugsmo ašarų. „ Super namuose“ tėvai vaikams skaitė kūrinį pavadinimu „Cirkas“, kuriame gvildenamos šeimos vertybės. Ir kaip nesidžiaugti galimybe stebėti susėdusių šeimų artumą.
Persikėlę į ketvirtadenį galėjome pasakyti, kad susivienijimas – jėga! „Sniego gniužtės“ akademijoje dalyviai kūrė pasakas, analizavo rašytojo G. Morkūno kūrinį „ Traškančios žvaigždės“.Taip dalyviai susikūrė savo žvaigždyną bei turėjo unikalią galimybę dalyvauti daug logikos ir energijos pareikalavusiame pabėgimo kambaryje. Išbandėme šviesos pluošto spalvų įvairovę ir lūžius.

20180704

Stovyklos laikui tirpstant, dalyvius iš anksto ėmė kamuoti ilgesys. Dauguma teigė, jog lūkesčiai išsipildė su kaupu. Bet visų svarbiausia- ištransliuoti mintį, kad svarbu savo kailyje jaustis gerai. Matuotis reikia savo dydžio „batus“ ir „drabužius“.Mūsų visų dėka buvo sukurtas puikus „tešlinuko“ receptas. Stovyklos pabaigoje jautėmes šiek tiek „ne žali“…Ir ,kaip „Liūdni slibinai“ dainuoja, supratome, kad reikia mylėti pabaigas, nes jos yra pradžios.
Nuoširdžiai dėkoju Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos mokytojoms, bedražygėms Linai Valuckienei, Reginai Brazaitienei, Inesai Siutilienei, „Sniego gniužtės“ jauniesiems lyderiams- savanoriams bei Tauragės rajono savivaldybei rėmusiai šią vasaros mokleivių stovyklą.

Tauragės „Šaltinio“progimnazijos socialinė pedagogė psichologė
Jolanta Daugalienė