Ketvirtadienis, 4 liepos 2019

190704d

Nutūpus „Baltoje vėjų pievoje“ vadovų širdims nereikėjo liepti įsijausti į stovyklos programą. Pilnai suvokėme tikslą, jog reikia sustoti ties kiekvieno dalyvio protu, nuotaika, nes jie vienas kitam paklūsta.
Per penkias dienas atskleisti asmenybės bruožus, į išorę iškelti paauglio vidinės kalbos projekcijas, įsitikinimus- tapo iššūkiu. Pirmoji stovyklos diena skirta kontakto mezgimui bei asmeninei saviraiškai komandoje. Pasirinktas metodas „Herojaus batai“ sudarė galimybę visos stovyklos metu kiekvienam dalyviui pajausti savo asmeninę vertę, ieškant savojo kelio trajektorijos.
Kviesdami pažvelgti į vandens lašą ir pamatyti pasaulį, antrosios dienos veiklas imitavome vandens stichijos kontekste. Dalinės tylos žygyje, eidami Gramančios upeliu prieš jo tėkmę, įsijautėme į supančios aplinkos ir minties galias. Tą dieną daugybę asmeninių žinučių nugulė ant skaldytų akmenėlių ir buvo „išsiųstos“ Jūros upės pakrantėje ir ant „Meilės akmens“ . Plaukiant baidarėmis krante sutikome įstabią ir beprotiškai nuoširdžią porą, kuriai padovanojome akmenėlį su užrašu „Skrisk per pasaulį kitų neliesdamas sparnais.“ Šis susitikimas abipusiai pradžiugino ir dar kartą privertė išgyventi jausmą kaip galima džiaugtis tuom, kas nieko nekainuoja arba tiesiog atsitiktiniu susitikimu…
Išvargę, bet įveikę dvidešimt kilometrų baidarėmis, Jūros upe, nenustygome ir linksmai leidomės į jaunųjų „Sniego gniūžtės“ lyderių kūrybinių improvizacijų vakarą „botai.sg“. Sukurtame dalyvių „tinklaraštyje“ nugulė išradingos istorijos.
Trečią dieną visų stovyklautojų laukė staigmena. Paskelbus dienos temą „Tarp žemės ir dangaus“ pasineriant į žemės stichiją atskleidėme, jog vykstame prie Baltijos jūros. Kur daugiau, jei ne prie jos , gali pajusti,jog „dangus mums dovanoja aukštį“, o tarp pirštų byrantis smėlis įprasmina laiko tėkmę, neužmatomą žemės, vandens, visatos susijungimą horizonte. Tą dieną dailininkė Vilma Kybartienė padėjo mums visiems tapti Žemės meno kūrėjais . Darbuose atgaiviname natūralią žmogaus prigimtį,suvokdami, kad gamta be žmogaus- gali būti, bet žmogus be jos- ne. Negalėjome įsivaizduoti, jog asmeninė meditacija, dalinis tylos žygis jūros pakrante, svajonių piešimas smėlyje kojų pirštais, šokiai, dainos dalyviams paliks tokį gilų įspūdį ir jų asmeniniuose minčių užrašuose nuguls tiek daug asociacijų bei pojūčių.
Ketvirtosios dienos rytą susidūrėme su „Jausmų ugnikalniu“ taip persikeldami į ugnies stichiją. Žinodami, jog priešakyje laukia ilgas dienos ir nakties veiklos karavanas,nuo pat ryto išgyvenomę tikrą Pluchiko emocijų ratą: nuo ryte imituoto „Baobabų pykčio“ iki ekstazės vidurnaktyje, penkių pojūčių „Patyriminėje metamarfozėje“, sukurtoje laukinėje pievoje skambant Miko Karoso trimito improvizacijoms.
Paauglių „AŠ vaizdą“ padėjo kurti visą stovyklą vykusios teatro dirbtuvės. Teatro nakties užsklanda atvėrė trys Radvilės, Gabijos ir Jolantos pastatytos minaitiūros : „Jaunuolio užrašai“, „Pasirinkimai“ ir „Langas“. Brėkštant rytui stovyklavietė pakvipo įvairių rūšių blynais. Jaukūs paryčių pokalbiai jau tada kėlė ilgesio jausmą, jog artėja stovyklos pabaiga.
Praėjus keletui dienų po stovyklos,atrodo, kad viskas buvo reikšminga: rubrika „Svečias“, kuriuo tapdavo vienas iš mūsų, „Stovyklos draugas“, „Gėrio kortelių žaidimas“, „Kino dirbtuvės“, tėvų pasaka vaikams bei Vakaras su knyga „Džonatonas Livingstonas žuvėdra“, kurios autorius teigia, jog „Kiekviename iš mūsų slypi begalinės laisvės idėja. Neverta tikėti tuo, ką dabar mato mūsų akys, jos mums tegali parodyti ribas. Žvelgdami pasitelkime supratimą ir taip išsivaduosime nuo viso to, kas mus riboja“.
Ačiū už tai, kad buvome kartu ir išgyvenome tai, kas tikra…