Penktadienis, 20 gruodžio 2019

191220

„Deimančiukus” rinko ne tik mūsų mokyklos 5-8 klasių mokiniai, bet ir respublikos „Šaltinio“ / Šaltinių vardą turinčių mokyklų 5-6 ir 7-8 klasių mokiniai iš Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Raseinių – konkurse dalyvavo penkių mokyklų mokiniai ir pateikė daugiau kaip keturiasdešimt darbų.
Geriausiai 5-6 klasių grupėje sekėsi penktokui Markui Skrebiui iš Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijos (mokytoja Jolanta Švėgždienė), pasakojusiam apie draugystę su savo senučiuku, su kuriuo kartu gaudo žuvis, drožinėja iš medžio įvairius dirbinius, jais puošia savo aplinką, stebi gamtą, iš senučiuko kaip iš enciklopedijos semiasi žinių, rašo knygą. Trys antrosios vietos skirtos mūsų mokyklos šeštokėms. Atėnė Ravinkaitė (6a kl.) paporino apie savo tėvelio – buvusio ansamblio „Žuvėdra“ šokėjo – atkaklų ir sunkų darbą nuo pat šešerių metų. Kamilės Stulginskaitės (6a kl.) prosenelė „deimančiukas“ todėl, kad labai vargingai gyvendama ir maitindama tris savo vaikus priglaudė ir išaugino giminaitės sūnų, kuris iš pradžių neteko motinos, po to ir tėvo. Liepos Butnoriūtės (6c kl.) močiutė – veikli ir energinga senjorė – visą gyvenimą darbavosi Klaipėdos universiteto Muzikos fakultete, toliau tęsia muzikos pedagogės karjerą – dirba Klaipėdoje Eduardo Balsio gimnazijoje. Liepai bendravimas su močiute – pati įdomiausia ir geriausia gyvenimo mokykla. Su draugu Donatu gera ir tada, kai linksmai leidžia laisvalaikį, ir tada, kai vienam, patyrus nelaimę, kitas, negalvodamas apie save, gelbsti draugą. Tai Viliaus Šmakotino (6b kl., mokytoja Lina Čyžienė) pamąstymai. Vilius pasidalino trečiąja vieta su kitais dviem mūsų mokyklos šeštokais – Titu Vasiliausku ir Meida Gečaite (abu iš 6a kl.). Titas taip pat papasakojo istoriją apie savo ir armėnų berniuko Airiko Balasanovo draugystę. Jie abu uoliai treniruojasi Tauragėje – žaidžia futbolą, todėl važinėdami į varžybas patiria nuotykių. Netikėtas Meidos Gečaitės prisipažinimas. Ji – šeštos kartos jungtis su žymiuoju žmogumi Lietuvoje – Motiejumi Valančiumi. Šeimoje iš kartos į kartą perduodamas pasakojimas, kaip senais laikais, Meidos prosenelių kambaryje kabėjo Valančiaus portretas, žmonės nešdavosi parodyti jį savo šeimoms, kol vieną kartą kažkas „pasiskolino” ir portreto vietoje ant sienos liko tik balta dėmė. Mergaitės šeimoje laikomasi garsiojo žemaičio tradicijų. Papasakota daug įdomių istorijų, visos jos giliai įsismelkiančios į atmintį.
Rūta Baležentytė (8a kl., mokyt. Elė Zdanavičienė) savo rašinyje papasakojo apie rašytojo Romo Sadausko „Tvarto“ muziejų, kuriame surinktos Dzūkijos kaimo senienos, o pats rašytojas mielai porina apie to muziejaus eksponatus. Rūtos rašinys 7-8 klasių grupėje pripažintas geriausiu. Antros vietos laimėtojos – aštuntokė Livija Lupeikytė iš Raseinių Šaltinio progimnazijos (mokytoja Vaida Plučiuvienė) ir septintokė Toma Trumpickaitė iš Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijos (mokytoja Jolanta Švėgždienė). Livijos „deimančiukas“ – jos mama, kūrybinga, vaišinga, visada suprantanti ir ieškanti išeičių. Tomos – pusseserė Deimantė, besimokydama mokykloje garsėjusi savo piešiniais, o dabar – gydytoja, besidarbuojanti genetikos srityje, turi sukūrusi internetinį puslapį, kuriame teikia informaciją tėvams. Trečios vietos laimėtojai – aštuntokė Meida Reklaitytė iš Raseinių Šaltinio progimnazijos (mokytoja Vaida Plučiuvienė), Simas Janulynas (8d, mokyt. Daiva Albrechtienė) iš Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos ir septintokė Dominyka Švėgždaitė iš Panevėžio ,,Šaltinio“ progimnazijos (mokyt. Jolanta Švėgždienė). Meida viena iš nedaugelio rašė apie „deimančiuką“ mokytoją, jos vyresniojo brolio draugą, kuris, baigęs mokslus Vilniuje, grįžo į Raseinius, dirba jų mokykloje, keliauja po platųjį pasaulį (dabar savanoriauja Brazilijoje). Dominykos rašinys – taip pat apie jauną žmogų, jos brolį, studijuojantį Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Jo išskirtinės savybės – pats yra laimingas ir kiti šalia jo jaučiasi laimingi. Simas savo prosenelę vadina „motule“, „motute“ – dabar jau retai sutinkamais žodžiais. Jo „motutė“ taip pat buvusi mokytoja, žavėjusi įvairiais pomėgiais, labai mylėjusi žmones.
Skaitai mokinių darbus ir galvoji: plačiai Vaižgantas sėjo tuos „deimančiukus“, jų derlių matome ir šiandien; kruopščiai juos rinko, nes įdomių, pasiaukojančių, ryžtingų žmonių daug – jais žavimės, juos sekame. Liko daug nepaminėtų įdomių istorijų. Pasidalinkite jomis su savo draugais – juk įtaigus ir geras žodis nieko nekainuoja, o šilumą širdyje palieka ilgam. Žilagalvis Vaižgantas turbūt būtų patenkintas – juk kaip tik jis norėjo matyti tokius žmones, apie kuriuos buvo papasakota tiek daug istorijų.
Nuoširdžiai ačiū mūsų mokyklos mokiniams, pasidalijusiems mintimis apie žmones „deimančiukus“. Dėkoju mokytojoms – Vilijai Maslauskienei, Daivai Albrechtienei, Linai Norgailienei, Ligitai Šaltienei, ruošusioms mokinius ir kartu su mokytojomis iš kitų mokyklų vertinusioms jų darbus.
Birutė Mozurkevičienė