Vakar, gegužės 7-ąją, buvo lygiai 120 metų, kai panaikintas lietuviško rašto draudimas. Galima sakyti, kad keturiasdešimt metų trukęs rašymas graždanka įsiūbavo atsigręžimą į lietuvių kalbą. Ne paslaptis, kad mūsų kalbą buvo užgožusios ir kitos – lenkų, vokiečių – kalbos. XVIII a. – pats pavojingiausias: vienoje, atseit lietuviškai, išleistoje knygelėje buvo tik apie 30 procentų lietuviškų žodžių („Broma atwerta ing wiecsnasti“ – „Vartai, atverti į amžinybę“), o Mažojoje Lietuvoje vokiečių kalbininkai užrašinėjo lietuviškus žodžius kaip beišnykstančios kalbos.
Todėl šiemet surengtos net kelios akcijos („Skaitome Europai“, „ Lietuva skaito“), skatinančios atsigręžti į lietuviškai parašytas ar išverstas į lietuvių kalbą knygas. Turbūt internete skaitomos knygos niekada nepakeis popierinių, tiesiog naujų, dar kvepiančių dažais, ar tiek suskaitytų, jog matai, kaip nučiupinėti lapai, nublukęs knygos viršelis. Kai visi šeštokai atsiskaitė, kokias knygas perskaitė, tik vienas mokinys buvo skaitęs elektronines knygas (ir tai nėra blogai).
Skaitėme ir mes su 6c klase. Astridos Lindgren „Pepę Ilgakojinę“. Ne atsitiktinai, juk skaitydami sužinojome, kad šią knygą rašytoja parašė slaugydama sergančią dukrą, kuriai buvo nuobodu gulėti lovoje, todėl prašė mamos ką nors papasakoti. Išgirdome ir pačią Pepę, kurią pristatė Lėja: ir plaukai buvo rausvi, ir kojinės skirtingos, ir palaidinė sulopyta. Ne tik apie Pepę, bet ir apie Karlsoną duktė Karina paakino parašyti, o norėdama nutildyti be paliovos verkiantį anūką, papasakojo jam istoriją apie Emilį iš Lionebergos. Gytis paskaitė ištrauką, kaip Pepė kepė kiaušinienę, Dovydas – kaip Pepė pamokė berniuką Bengtą ir jo draugus, kurie šaipėsi iš mergaitės, Elijas – kaip Pepė šventė gimtadienį.
Šeštokų pasakojimo klausėsi ir trečiokai. Ir jie turbūt susidomės Lindgren knygomis, nes ir apie pačią rašytoją buvo pateikta nemažai faktų, pvz., ji parašė tik 34 knygas, tačiau pasaulyje jų išleista tiek, kad galėtume 3 kartus apjuosti Žemės rutulį ar pastatyti 175 Eifelio bokštus. Lindgren knygos išleistos 107 kalbomis. Kaip rašoma prisiminimuose, ir pati rašytoja vaikystėje buvo padykusi, bet suprato vaikus, užauginusi savuosius aktyviai kovojo, kad prieš vaikus nebūtų naudojamas smurtas. 2002 metais, palydint Astridą Lindgren į paskutinę kelionę, eisenoje žygiavo ir baltas žirgas, turbūt tas pats, su kuriuo jodinėjo Pepė Ilgakojinė. Vienuolikmetės mergaitė tėvai jau buvo mirę, todėl jos gyvenimo palydovai buvo beždžionėlė ir arklys. Beje, rašytoją „įkūnyti“ knygos pristatyme pasisiūlė Kamilė. Apie rašytoją žinių pateikė Akvilė, Sofija, Ieva, Armandas, Ugnė. Ačiū, šeštokai!
Graži mūsų kalba. Džiugu, kad lietuviškai skaitome ne tik lietuvių parašytus kūrinius, bet ir pasaulio rašytojų sukurtus kūrinius.
Birutė Mozurkevičienė
